Sunku tiksliai apibrėžti tango, kaip populiarios kultūros, ištakas. Laiko tėkmėje greitai dingsta įvairios įtakos ir srovės, o kai kurie faktai išslysta iš tyrėjo akiračio. Tango yra įvairialypis: galima išskirti andalūziškąjį tango, milongą, kandombė, taip pat kalbėti apie tam tikrą Europos folklorą. Visos šios srovės, kaip ir bet kuri kita žmogaus sukurta muzika ar stilius, padarė įtaką ir tango. Tačiau iš kitų muzikos žanrų tango išsiskiria jausmingumu ir orumu, savo ypatingu skoniu.

 

 

Tango gimsta sudėtingas, pilnas aistros. Jame glūdi skirtingų tautų ir kultūrų istorijos. Tačiau su niekuo nesupainiojamą tango skonį, išskirtinį ritmą jam suteiks La Plata upė ir šio regiono atlikėjai bei kompozitoriai, 2 x 4 ritmu nerūpestingai glostantys švelnius akordus.

 

Tango pasakoja apie paprastus ir amžinus dalykus: apie compadrito, jo meilužę- percanta, rajoną, kuriame jie gyvena, tačiau visų svarbiausia – apie skausmą. Skausmas išreiškiamas jam derančiu riksmu, širdį draskančiais bandonijos garsais. Šis instrumentas greitai pagauna ir perteikia Buenos Airių esmę: niekas geriau neatskleidžia besikeičiančios šokių salių, teatrų, kabaretų ir imigrantų rajonų atmosferos. Imigrantai – tai tie žmonės, kurių dėka tango įgavo jam būdingą kosmopolitišką vientisumą, universalumą, kuriuo džiugina kiekviena tango nata.

Tango nuolat vystosi ir kinta. Kai Gardel (vienas iš tango korifėjų) išvyksta į pirmąjį turnė po Europą, jau yra išryškėjusi dainininko figūra – tai asmuo, tapęs archetipiniu tango atlikėju. Kaip ir Gardel, daug orkestrų keliauja po Europą, kur jais be galo žavimasi, ir galima galvoti, kad tango jau pasiekė viršūnę. Tačiau šis įspūdis klaidingas: būtų neteisinga sakyti, kad tango pionierių epocha, kad ir kokia gera ir ypatinga ji bebūtų, buvo auksinis tango amžius. Tango ir toliau vystosi, atsiranda naujų kompozitorių ir atlikėjų, bei naujų tango formų. Tango sutapatinimas su vienu miestu ir jo gyventojais reikštų tango pabaigą.

 

Atrodytų, kad visiškai aišku, iš kur kilęs tango daininkas Carlos Gardel: jo gimtasis miestas buvo Tulūza. Ten Saint Joseph de la Grave ligoninėje 1890 metais gimė Charles Romuald Gardes. Dokumentai rodo, kad jo „tėvas nežinomas“. Motina – kadangi vienišos motinos gyvenimas Tulūzoje buvo ne iš lengvųjų – greitai emigravo į Argentiną. Argentiną ji pasirinko neatsitiktinai: Buenos Airės buvo antrasis miestas po Niujorko, kuriame gyveno daugiausia emigrantų iš Tulūzos. 

 

Carlos Gardeliui buvo vos dveji metai, kai jis atvyko į Buenos Aires. Mažai žinoma apie jo studijų metus.

Sakoma, kad Gardelio jaunystė buvo audringa ir nusikalstama, tačiau, atrodo, kad tai dar vienas mitas, atsiradęs dėl tragiškų ir dviprasmiškų jo tango tekstų. Tačiau visiškai aišku, kad nuo vaikystės Gardelį labai traukė scena, taip pat ir opera, kur po kiekvieno pasirodymo jis eidavo pažiūrėti, kas vyksta užkulisiuose. Pamažu Gardel vyriškėjo ir gerai susipažino su įvairiais miesto rajonais: la Boca, Belgrano, centru, tačiau ypač – su el Abasto, rajonu, kurio centras buvo turgus ir kuris tapo Carlos ir jo draugų kompanijos (tarsi savotiškos gaujos) susibūrimo vieta. Sakoma, kad kažkoks italas išgirdo Gardelį dainuojant ir išmokė jį dainelių, kurios taip patiko jo draugams, kad jie nuolat prašydavo jas padainuoti. Gali būti, kad tai tapo pirmuoju Carlitos susidūrimu su šlove, kuri jo lauks daug vėliau.

Gardel dažnai dainuodavo kavinėse ir komitetų susirinkimuose. Maždaug 1911 metais jis sutiko Jose Razzano, urugvajietį dainininką, ir šis susitikimas iš pagrindų pakeitė to dešimtmečio muzikos raidą.

Razzano pamatė, kad Carlos Gardes, populiarus lengvų ir melodingų dainų atlikėjas, turi puikų balsą, ir jam pasidarė įdomu. Taigi, gana greitai susikūrė jų duetas, kuris gyvavo visą dešimtmetį. Jie gastroliuoja užsienyje: koncertuoja Čilėje ir Urugvajuje, kur sulaukia pasisekimo. Gardes – Razzano, arba jau Gardel – Razzano, ne tik koncertuoja duetu, bet ir kaip kviestiniai muzikantai lydi teatrų trupes – tokias kaip, pavyzdžiui, Elias Alippi trupė – gastroliuojančias ne sostinėje ar vykstančias į turnė po provincijas.

Vėliau prasidėjo dueto koncertai varjetė teatruose, tokiuose kaip el Empire ar el Esmeralda, ir tapo aišku, kad galų gale viršūnė pasiekta. Per pirmąjį el Empire sezoną, nauja muzikos įrašų kompanija Nacional–Odean pakvietė juos įrašyti pirmąsias plokšteles. Neaiški tiksli įrašų data, tačiau atrodo, kad 1917 metais buvo įrašytos daugiau kaip 25 melodijos.

Argentinietiškas tango gimė maždaug dešimtmečiu anksčiau negu Gardel. Yra manančių, kad tai antras žymiausias visų laikų šokis, kurį lenkia tik valsas. Tačiau nors valsas kelią į tarptautinę šlovę pradėjo Vienoje, jis be abejo, gimė ne šiame mieste. Tuo tarpu tango, nuo pat jo ištakų, yra neatsiejamas nuo Buenos Airių.

 

Gardel pirmasis pradėjo dainuoti tango. Iš tikrųjų, Gardel atrado ypatingą tango atlikimo būdą: jo atlikta tango Mano liūdna naktis versija pakeitė populiariosios pietų Amerikos muzikos istoriją – tai buvo dainuojamojo tango pradžia.

Pamažu, tačiau tvirtai, Gardel kopia į šlovės viršūnę. Patys įdomiausi jo karjeros metai yra tie, kai išyra jų duetas su Razzano ir prasideda pirmosios Gardelio kelionės į užsienį, būtent į Europą.

 

Įrašai išpopuliarino jį visoje Lotynų Amerikoje, o Buenos Airėse ir Montevidėjuje jis neginčijamai buvo superžvaigždė.

1925 metais prasideda pirmasis Gardelio turnė po Europą: pirmiausia jis nuvyksta į  Barseloną, kur dar yra beveik nežinomas. Tačiau, praėjus kelioms dienoms po Gardelio koncertų Goya teatre, situacija greitai pasikeičia. „La Vanguardia“, vienas iš svarbiausių dienraščių ne tik Barselonoje, bet ir Ispanijoje, vadina Gardelį „nepaprasto pasisekimo sulaukusiu tango dainininku“. Būtent pirmosios gastrolės Barselonoje visiems laikams užtikrino Gardeliui garsaus daininko reputaciją Ispanijoje. Taip pat Barselonoje buvo įrašytos kelios dainos įrašų kompanijai Odeon. Taigi Gardel užkariavo dar vieną miestą. Paskui ateis Madrido eilė. Šiame mieste jis buvo lankęsis prieš porą metų, kartu su Razzano. Po didžiulio pasisekimo Barselonoje, Madridas taip pat puola po kojų argentiniečių dainininkui. Visiškai akivaizdu, kad Ispanija nesugebėjo atsispirti argentinietiškos muzikos traukai. Gardel buvo pagrindinis šios muzikos atstovas.

 

Grįžęs į Argentiną 1926 metais, Gardel vien tik įrašinėja muziką. Per septyniolika mėnesių, praleistų Argentinoje, dainininkas viršijo muzikos įrašų rekordą. Tačiau karštligiška veikla įrašų studijose neatitolino dainininko nuo scenos. Jį ir toliau labai džiugino bendravimas su publika. Po 1926 metų sezono el Grand Splendid teatre sekė dvi savaitės el Empire teatre ir savaitė el Gran Cine Florida, taip pat prisidėjo trumpos kelionės į Motevidėjų ir Mar del Plata, kur vyko vaidinimai. 1927 metų pabaigoje Gardel vėl išvyksta į Ispaniją. Nuo to laiko Gardel koncertuoja Europoje: jis, žymiausias tango dainininkas, sulaukia nepaprasto pasisekimo Barselonoje, Madride, Paryžiuje. Paskui Gardel išvyksta į JAV, kur pradeda kino karjerą. Niujorke, Paramount kino studijose, kaip anksčiau Joinville studijose Prancūzijoje, Gardel kuria filmus, kurie sulaukia tokio pasisekimo, kad daininkas išgarsėja visoje Amerikoje. Gardel, skatinamas Šiaurės Amerikos filmų gamintojų, norėjo pradėti dainuoti angliškai. Deja, kai jau atrodė, kad jis pasiruošęs užkariauti angliškai kalbančias šalis, įvyko tragedija. 1935 metų birželio 24 dieną, pirmadienį, sudužo daininko lėktuvas. Tai įvyko turnė metu Medelline, Kolumbijoje, kur Gardel atskrido iš Bogotos. Gardelio gerbėjus visame pasaulyje apėmė sumaištis: per kelias sekundes tragiška ir negailestinga lemtis nutildė daininko balsą. Tačiau laikas parodys, kad ankstyva mirtis neužtemdė Gardelio šlovės.

Carlos Gardel biografijos autorius Simon Collier rašo: „....birželio 24 diena, pirmadienis, Buenos Airėse buvo žiemiška: šalta, drėgna ir liūdna. Žinia apie nelaimingą atsitikimą Medelline greitai pasklido mieste. Jose Razanno apie tai sužinojo išėjęs iš Callao metro stoties. Nepaisant visų nesutarimų tarp jo ir Gardelio, ši žinia jį taip sukrėtė, kad jis dar ilgai be tikslo klaidžiojo gatvėmis. Režisierius Francisco Canaro buvo Sarmiento teatre, kur repetavo naują komediją, turėjusią pasirodyti kitą dieną – birželio 25, antradienį. Vienas sporto komentatorius įėjo, ir pranešė jam tragišką žinią. Giliai sujaudintas, Canaro išėjo į gatvę, kur visi jau kalbėjo apie tai, kas atsitiko. Žinia sukrėtė miestą: kaip kitą dieną rašė laikraštis „Critica“, atrodė, tarsi Buenos Airės būtų netekusios balso“.

„Tikrąją tragedijos reikšmę buvo galima suprasti kitą rytą, kai visiems dienraščiams buvo nusiųsti detalūs reportažai iš „Medellin“. „La Prensa“ ir „La Nacion“, du patys rimčiausi ir santūriausi leidiniai, skyrė nemažai straipsnių šiai žiniai, o „Critica“, kaip buvo galima nuspėti, lenkė kitus dienraščius savo didelėmis antraštėmis bei išspausdino atsiminimų apie dainininką rinkinį. Buenos Airių teatruose artistai (tarp jų ir tango atlikėjos Libertad Lamarque, Tita Merello ir Sofia Bozan) pertraukdavo savo pasirodymus scenoje prašydami publikos tylos minutės; kai kurie darbą nutraukė visai dienai.“

„...Skausmas, kuris buvo taip stipriai jaučiamas Buenos Airėse, neaplenkė ir Montevidėjaus, Čilės, Kubos, Puerto Riko bei kitų vietovių. Prancūzijos dienraščiai aidu atkartojo žinią apie Argentinos dainininko, kuris prieš keletą metų sužavėjo Paryžių, mirtį.“

„Žymūs žmonės stengėsi grąžinti į tėvynę Gardelio palaikus: „... Dėl keistos likimo užgaidos Gardel po mirties pakartojo tą patį maršrutą, kuriuo taip dažnai keliaudavo būdamas gyvas. Tiesa, maršrutas buvo kiek paprastesnis. Iš Medellino karstas buvo nugabentas į Buenaventuros uostą Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ten valdininkai norėjo jį užregistruoti, bijodami, kad tai nebūtų gudriai vežama kontrabanda, tačiau juos pavyko perkalbėti. Toliau kelionė vyko jūra, iki Panamos, kur brangus krovinys buvo perkeltas į kitą laivą, plaukusį į Niujorką. Tuo metu Delfino surinko lagaminus su Gardelio asmeniniais daiktais ir drabužiais. Drabužių buvo daug ir įvairių. Visi labai geri ir brangūs, dauguma gaminti Londone.“

„Karstas pasiekė Niujorką 1936 metų sausio 7 dieną, antradienį. Po ginčo su Šiaurės Amerikos valdininkais, Delfino gavo leidimą palikti jį Hernandez laidojimo namuose lotynų kvartale, kur ispaniškai kalbanti bendruomenė visą savaitę galėjo ateiti pareikšti paskutinės pagarbos dainininkui. Penktadienį, sausio 17, karstą nugabeno į Harlemą ir iš 48 molo įkėlė į laivą Pan America, kuris kitą dieną pasuko į Argentiną. Paskutiniąją sausio dieną laivas atplaukė į Rio de Žaneirą. Brazilų delegacijos užlipo į laivą su gėlių vainikais. Po keturių dienų atėjo Montevidėjaus eilė. Vietinis komitetas paprašė, kad karstą trumpam iškeltų iš laivo, ir jų prašymas buvo patenkintas. Karstą nunešė į Aduanas pastatą, kur buvo atlikta atsisveikinimo su velioniu ceremonija. Tūkstančiai Montevidėjaus gyventojų atvyko į uostą atiduoti paskutinės pagarbos mirusiajam. Kalbas sakė Canaro, Urugvajaus poetas Manuel Ferreiro ir kiti. Skambant verksmui ir laidotuvių muzikai, gėlėmis papuoštas sunkvežimis lėtai nuvežė karstą atgal į uostą (nors atstumas tebuvo keturi šimtai metrų), kur jis iškart buvo įkeltas į laivą. Po vidurnakčio laivas pakėlė inkarą ir įplaukė į Rio de La Plata. Vasario 5 dieną, trečiadienį, vidudienį dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių žmonių susirinko Darsena Norte preiplaukoje sutikti laivo. Nebuvo lengva karstą perkelti iš laivo į laidotuvių automobilį, laukusį šalia. Minia tiesiog veržėsi prie karsto, nors raitoji policija bandė ją sulaikyti. Šioje sumaištyje laidotuvių automobilis pajudėjo į Luna Park, o minia visą neilgą kelią barstė gėles. Karstą padėjo priešais didžiulį sidabrinį kryžių. Reginį apšvietė juodais gaubtais uždengtos lempos. Dauguma lankytojų buvo įvairaus amžiaus moterys, kurios kūkčiojo, mėtė gėles ir karštai bučiavo karstą. Taip šimtai tūkstančių uosto gyventojų atidavė paskutiniąją pagarbą dainininkui. Vakarui atėjus dar didesnės minios plūdo į Luna Park. Po gedulingų kalbų Canaro ir Firpo orkestrai atliko tango Tyla ir tai buvo ceremonijos kulminacija. Ceremonija tęsėsi visą naktį ir užtruko ligi aušros. Kitos dienos, vasario 6, ketvirtadienio, Buenos Airės nepamirš niekada. Devintą valandą ryto didžiulė minia susibūrė prie Luna Park palydėti karsto iki paskutinio poilsio vietos, Chacarita kapinių. Atstumas iki jų – maždaug septyni kilometrai. Šiek tiek prieš dešimtą arklių traukiamas laidotuvių vežimas pasiekė stadiono vartus. Čia reikėjo kiek užtrukti. Karstas, į kurį palaikai buvo įdėti Medelline, buvo pažeistas gabenant jį iš Darsena Norte į Luna Park ir nuspręsta perkelti dainininko palaikus į naują raudonmedžio karstą. Francisco Canara, kuris buvo tarp iš arti viską mačiusių liudininkų, pastebėjo, kad kūnas suanglėjęs, o dešinioji ranka dengia apdegusį veidą, kur vis dar baltuoja įspūdingi dantys. Procesija ėjo per Gardelio gerai pažinotus ir mylėtus rajonus. Apie trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių žmonių laukė karsto Chacarita kapinėse, kur Artistų Panteone buvo palaidotas Gardel. Po pusantrų metų ten buvo pastatytas jam skirtas mauzoliejus ir bronzinė besišypsantį Gardelį vaizduojanti statula, kurią atidengė Francisco Canaro

BUENOS AIRĖS – ARGENTINA

 

Buenos Aires 1536 metais pirmą kartą įkūrė konkistadoras Pedro de Mendoza. Tačiau mistą sunaikino indėnai, ir praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, 1580  Juan de Garay tapo jo atkūrėju. 

Demografinis Buenos Airių augimas buvo tolygus politiniam miesto vystymuisi: augoBuenos Airių, kaip eksporto ir importo centro, reikšmė ir miestas pamažu virto regiono centru. Iš pradžių jis tapo Rio de la Plata Virreinato regiono sostine (1776), o paskui ir Argentinos respublikos sostine.

 

Urbanistikos požiūriu, Buenos Airės vystėsi pagal ispanišką miesto modelį: tai yra mietas turi centrinę aikštę, apsuptą kitos jo dalies, kuri suskirstyta 129 m. dydžio kvadratais. XIX amžiuje centras tapo sistematiškesnis, atsidarė didieji prospektai: buvo kopijuojami Antrosios imperijos laikotarpio Prancūzijos miestai. Nuo 1880 metų miestas išsiplėtė palei upę, pusračiu apsupdamas kolonijinę miesto dalį. Tuo metu buvo pastatyti ypač prabangūs ir modernūs pastatai.

Buenos Airėse ir Montevidėjuje liūdna ir melancholiška Rio de la Plata įtakojo tango atsiradimą. Keistas tonacijų ir melodijų mišinys, išskaidyti akordai ir jų sekos amžiaus pabaigoje įgavo aiškią formą, išreiškiančią to regiono dvasią, ir netruko užkariauti pasaulį. 

 

Vaizde iš „Paskutinio tango” galime gėrėtis tos epochos Buenos Airėmis pagalvojant apie miesto ryšį su tango.

 

Buenos Airės, jos gatvės ir rajonai suteikė tango jo išskirtinę tapatybę. Kreolų ir imigrantų maišymasis, kuris net ir dabar vyksta uosto rajonuose, amžiaus pradžios istorija, pilna politinių konfliktų, taip pat pačios Buenos Airės yra persmelktos tango dvasia. Kiekvienoje aikštėje ir gatvėje, su niekuo nesumaišomi bandonijos garsai mus nukelia į kitą laikotarpį, pikta linkinčių gražuolių vyrų ir fatališkų nedėkingų moterų laikotarpį.

 Mauricio de Zabala, ispanų valdytojo Buenos Airėse, įsakymu 1726 metais buvo pastatyta tvirtovė, kurios apylinkėse išaugo miestas. Tai buvo uostas, kuris ypač sparčiai vystėsi XVIII amžiuje.

Montevidėjus iš primityvaus urbanistinio branduolio virto dideliu miestu, kuris apėmė netgi nedideles gana toli nuo centro esančias gyvenvietes. Šiandien Montevidėjus – kosmopolitiškas miestas su didžiuliais parkais ir moderniais pastatais. Čia įvairus ir gerai išsivystes pramonės sektorius. Be to, miestas yra kultūrinis šalies centras.

Neįmanoma tiksliai nusakyti, kada Urugvajuje atsirado tango, nes tango lygiai tiek pat urugvajietiškas kiek ir argentinietiškas reiškinys. Apsiriboti viena tango kilme būtų pernelyg šališka: net jei ir yra kažkoks regionas, iš kurio kilo tango, jo vis tiek neįmanoma atskirti nuo Rio de la Plata, nes akivaizdu, kad tango tiesiog perėjo iš vieno upės kranto į kitą. Apie varžymąsi dėl tango kilmės kalba ši Jose Gobello citata:

“Nava buvo urugvajietis, kaip ir jo tėvas, žymus improvizacijų atlikėjas. Būtent jis 1888 metais kovojo garsioje improvizatorių dvikovoje su Gabino Ezeiza San Jose gatvės pelotos (baskų žaidimas) aikštelėje Montevidėjuje. Tada Juan Nava ėmė dainuoti dainą pagal Estanislao del Campo eiles, o jo tėvynainiai ją švilpavo, nes Campo buvo argentinietis. Gabino į tai padainavo:

 

Tai, ką jūs ką tik švilpavot,

Manydami, kad tai kvaila,

Yra puikios didžio 

Argentinos poeto eilės.

Kai grįšiu į tėvynę 

Niekas neminės piktu,

Jei išgirs mane dainuojant

Žodžius, kuriuos sukūrė 

koks nors poetas iš rytų.

 

Šitaip jis užsitarnavo publikos palankumą. Pamatęs įeinant delegaciją iš Sanduko, jis pradėjo improvizuoti šitaip: Didvyriškasis Paysandu, saveikinu tave;/mano gimtosios šalies broli;/tavo darbai ir didinga šlovė;/apdainuojami ir mano tėvynėj kaip čia.”

 

Taigi tango gerbėjams Buenos Airės ir Montevidėjus – tai du tos pačios tėvynės miestai. Ne tik dėl to, kad Urugvajus yra Saborido, Aroztegui ir Canaro tėvynė, nors vien šie vardai jau daug pasako, bet ir dėl istorinės reikšmės, kuri tenka neužmirštamajam Pascual Contursi, grojusiam gitara ir dainavusiam Royall Pigall kabarete ar dainoje Biblioteka vaizdavusiam šventiškąjį Moulin Rouge, garsų ano meto Montevidėjaus kabaretą. 

Neatsitiktinai Diego Lucero prisiminė Arolas “grojantį Montevidėjaus kabarete Welcome su velvetiniu bandeonisto šalikėliu, kuriame aukso ir violetinėmis raidėmis užrašytas jo vardas; tvirtas instrumentą laikančias rankas, siaurą diržą didele sidabrine sagtimi, ant kurios buvo užrašyta –Arolas- ir kuri blizgėjo kaskart atlikėjui atsistojant priimti publikos plojimų.”

Užgaidus likimas lėmė, kad Delfino (kuris gimė Buenos Airėse) būdamas aštuoniolikos metų Montevidėjuje sukūrė savo pirmąjį tango, Rytų apačas (atkartojant urugvajiečio Manuel Aroztegui kūrinį Argentinos apačas).

Montevidėjus visada yra ir bus tango miestas, žymių kompozitorių ir atlikėjų, orkestrų ir grupių, kartu su argentiniečiais skleidžiančių Rio de la Plata dvasią pasaulyje, tėvynė. 

Bogota buvo įkurta 1538 metais. Nuo nepriklausomybės paskelbimo 1572 metais šis miestas yra Kolumbijos sostinė. Jis įsikūręs viename rytinių Andų slėnių. Tai didžiulis miestas, jo ekonomika mišri – mieste klesti tiek pramonė, tiek kultūra. Čia gyvena 3 milijonai 588 tūkstančiai gyventojų.

Bogotoje, taip pat kaip Medelline ir daugelyje kitų Lotynų bei Centrinės Amerikos miestų, yra koncertavęs Carlos Gardel. Matyti Gardelį ir jo klausytis buvo tas pats, kas gauti greitą tango supratimo pamoką. Bogota neišvengė tų laikų mados: tango neabejotinai įstrigo ir šio miesto gyventojų širdyse.